Tikrai sunku atsakyti, ar miestai pasiilgsta po Lietuvą klajojančios Juodos Avies, tačiau, kad miestų pasiilgsta Juoda Avis yra neginčijamas faktas. Į Vilnių kiekvieną kartą keliaujame kaip į ekskursiją, pažintinę kelionę su miestu, žmonėmis ir savimi. Kartais Lietuvos miestelius mes galime išmatuoti žingsniais, Vilniaus negalime aprėpti net mintimis. Tai apie miestą, žmones ir šį kartą kurtą mokymosi istoriją.
Juodos Avies mokymosi ratas – tai gyvenimo Virtuvė. Taip kaip puodais, šaukštais ir kitais rakandais yra triukšmaujama mažoje mokymosi virtuvėje, panašiai žmonės įsikuria ir veikia gyvenime. Kiek pažinimo sluoksnių atkapstoma mokymosi metu, tiek sluoksnių yra vilties surasti asmeniniame pasaulyje, kasdienybės realybėje. Šį kartą leidomės į paieškas ir atrodo, kad grupė kapstė kas sau, tačiau tas atskirumas vedė į bendrystę, kada kiekvienas dosniai drįso dalintis savu. Juoda Avis dėkoja grupei už skirtingas kalbas (tikrąją šio žodžio prasme) ir kelią į susikalbėjimą.
Žmogus nuolat tobulėjantis yra dar ir dėl to, kad jam niekad negana. Atrodo, pilnatvė ir laimė slypi už šios gatvės kampo, bet priėjus jį pasimato kiti beribiai laukai, kuriuos būtinai norisi pereiti. Norėti pokyčių, norėti pasiekti kažką daugiau yra labai svarbu. Būtent šis noras veda į augimą. Tačiau ne mažiau svarbu mokėti priimti tai, ko norėjai. Šiame rate sklandęs laisvės poreikis taip ir liko už grotų, nes nubrėžtos ribos suteikia saugumą. O laisvė per daug abstrakti, neaiški ir reikalaujanti asmeninės atsakomybės. Neabejokite, kad Jūs galite gauti tai, ko norite. Tik ar gavę, pasiimsite?
Ši grupė buvo metaforų grupė. Kiekvienas pokalbis, nauja mintis ar patirtas jausmas atrasdavo savo sparnuotą frazę, kuri paskui dvi dienas skrajodavo nuo vieno prie kito žmogaus lūpų. Bejėgiškumą įkūnijo frazė apie savą maldą svetimoj bažnyčioj, o kiekvieną rate leido pamatyti kiek į šoną padėta mokytojo etiketė. Ačiū Jums, kad leidote savo akims pažvelgti giliau, ieškant ir atrandant tikrąsias kiekvieno žmogaus spalvas 🙂