Meniu
Juoda avis | 2018m. lapkričio 8-9d., Vilnius
1393
page-template-default,page,page-id-1393,cookies-not-set,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode_grid_1300,side_menu_slide_with_content,width_470,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive
 

2018m. lapkričio 8-9d., Vilnius

Juoda Avis keliauja po Lietuvą, o kuprinėje kartu su savimi tamposi kvietimą savianalizei. Vilnius priima atvirai ir svetingai, o atskirų grupių norai, poreikiai, skirtinga branda ir pasiruošimas dirbti – kelia smalsumą bei motyvuoja mokytis. Labai netikėtai, šį kartą ne Juoda Avis, o Juodą Avį pasitiko šypsenos bei nuoširdus kvietimas sukurti istoriją!

Emocinio intelekto lavinimas – nesibaigiantis viso gyvenimo darbas, todėl ypatingai džiaugiamės, kad grupė leidosi į sunkias ir nepatogias temas analizuodamos ne tik profesinę veiklą, bet ir asmeninio gyvenimo kampus. Grupės nariai gebėjo ne tik dalintis, bet ir atliepti vienas kitą, o metai, praėję nuo pirmojo mūsų susitikimo, atrodo, kad šį laiką apgaubė pasitikėjimu nuo pirmos bendroje veikloje sutiksėjusios minutės.

Tarpusavio santykyje žmonės kartais užsisuka nesibaigiančiame rate. Vieno žmogaus galvoje sukasi klausimas – „Na, kodėl jis manęs nieko nepaklausia?“, o to neklausiančiojo mintyse užstrigusi baimė – „O kodėl man nieko nesako? Bijau paklausti, bijau įžeisti“. Šis tylos ratas gali niekada ir nesibaigti, jei vienas neišdrįs pertraukti jau įprasto scenarijaus ir vis dėlto pasidalinti, kas vyksta jo viduje. Ar Jums rūpi pakankamai, kad išdrįstumėte ištarti bauginančius, save atveriančius žodžius? Mokymosi rate Jus pažinome kaip itin atvirus ir brandžius žmonės, todėl neabejojame, kad esate tie mokytojai, kurie gali savo pavyzdžiu išeiti iš beprasmio rato ir puoselėti tikrąjį tarpusavio santykį.

Mūsų mokymosi rato žmonės dalinasi savo gyvenimu įvairiausiais pavidalais. Jie pasakoja apie praeitį, tarsi rodydami mums senas, nublukusias, bet itin brangias nuotraukas. Jie dalinasi dabartiniais jausmais ir taip pasikviečia mus pasivaikščioti po asmeninę pilį, parodydami ten esančias išpuoselėtas menes ir kiek apleistus užkaborius. Taip pat jie svajoja apie ateitį ir tada mes atsiduriame tarsi paveikslo tapymo procese, kur itin atsakingai renkamos spalvos ir tonai. Viena nuotrauka, kita pilis, dar trečias paveikslas – jie neabejotinai kažką pažadina ir kiekvieno dalyvio viduje. Gal tai skausmingas prisiminimas, į ratą atnešantis liūdesio. Gal ta pati dilema, primenanti sprendimo priėmimo naštą. Galbūt panaši svajonė, įkvepianti eiti tuo prasmę nešančiu keliu. Kiekvienas iš Jūsų iš šių mokymų išsinešėte kažkokius jausmus ir mintis. Nebijokite jų 🙂 Jos jus aplankė, nes nori būti išgirstos ir atlieptos. Pabūkite truputį šalia 🙂

7