2016
Net tada, kai į mokymosi erdvę tenka bėgti išbarstant save, o laikas, įkyriai stuksendamas į nugarą, tampa didžiausiu priešu, nekyla abejonių, kad pasaulis sulėtės, tik reikia atsisėsti į ratą ir pasisveikinti su naujais dviejų dienų istorijos kūrėjais. Šį kartą Vilnius mus pasitiko banaliose automobilių spūstyse, jis skubino įvykius, kurdamas kliūtis ir versdamas Juodą Avį vėluoti į pasiruošimo mokymams etapą. Tačiau tam tikri dalykai yra nepajudinami, todėl mes galėjome nuskęsti mokymosi procese, pamirštant laiką bei gyvenimą už sienų.
Sakoma, kad laikas yra stabilus ir nekintantis, tačiau mes esame įsitikinusios, kad tas pats laikas turi begalę skirtingų savybių. Laikas gali ištįsti iki begalybės ir akimirkoje paslėpti šimtus gyvenimų, jis gali nepavejamai bėgti arba stovėti vietoje. Kiekvieni Juodos Avies mokymai – tai naujas laiko atspalvis, kuris visada kitoks. Šį kartą į dviejų dienų istoriją buvo talpinama begalinė drąsa ir jautrus atvirumas, todėl laikas, tarsi maištaujantis paauglys, nekantriai trepsėjo už nugaros, stukseno į petį ir kiekvieną brangų pokalbį kėsinosi nutraukti pačioje svarbiausioje vietoje. Šie mokymai buvo apie pokalbius su kiek priverstinėmis pabaigomis ir kiekvieno dalyvio asmeninį gebėjimą leisti sau pabūti su atrastais atsakymais.
Mokymasis – tai nepaprastai įdomus procesas, nes labiausiai jis priklauso nuo pačio žmogaus nusiteikimo ir požiūrio. Galima dėti į save tik tai, kas niekad negirdėta ir tai, kas garantuotai vertinga bei panaudojama, arba tai, kas lyg jau kažkur skambėję, bet vis tiek abstraktu ir neapčiuopiama. Galima mokytis tada, kai žinios supakuojamos ir įteikiamos tiesiai į rankas, arba tada, kai jas reikia susirasti tarp nuskandinančių jausmų ir nesibaigiančių minčių. Kiekvienas gali pasirinkti, kokiu mokiniu tapti. Tačiau ši grupė unikali, nes ji nesirinko. Nesirinko, kaip ir kada mokytis, nesirinko lengviausių būdų ir aiškiausių kelių. Rate sėdintys žmonės mokėsi nuolat – iš kiekvieno žmogaus, iš kiekvieno pasidalinimo, patogios ar akis nuleisti priverčiančios akimirkos. Ačiū už tokį neaprėpiamą norą mokytis, pažinti, atrasti, suprasti ir keliauti šiuo nesibaigiančiu mokymosi ratu vėl ir vėl iš naujo. Tik ieškantis žmogus randa, tik veikiantis žmogus pasiekia savo tikslų, tik nuolat besimokantis žmogus iš tiesų išmoksta ir gali mokyti kitus. Tikime, kad dar nėra supilti Jums neįveikiami kalnai! Kopkite, siekite, norėkite, darykite ir tikėkite – Jums įmanoma viskas!
Mokymai Kaune spalio 24-25d.
Juoda Avis – ji yra keliautoja, galinti įveikti šimtus kilometrų dėl tų, kurie laukia, kviečia, tikisi ir nori mus išgirsti. Šis kartas buvo ypatingas, nes klausytojas nelaukė mūsų savame mieste, šį kartą jis leidosi į kelią, kad galėtų pažinti Juodą Avį ir sukurtų naują istoriją jam svetimame, o mums ypatingai svarbiame mieste – Kaune.
Kas galėtų paneigti, kad tikrasis mokytojas moko pavyzdžiu, o mokiniai, jie retai kada klausosi patarimų, daug dažniau seka paskui svetimas pėdas įspaustas žemėje ir augina savo asmenybę stebėdami autoritetus. Tikriausiai mokytoju gali tapti kiekvienas, tačiau šis procesas neabejotinai yra varginantis ir labai sudėtingas. Juk tai reiškia nuolat stebėti save, reflektuoti savo elgesį ir analizuoti kylančius jausmus bei išsakomas mintis. Rate mes pažinome žmones, kurie turi vidinės stiprybės ir neišsenkančių resursų, tai buvo žmonės, kurie geba drąsiai atsisukti į savo asmenybę, ir pradėti vidinį dialogą su savimi.
Ši grupė žavėjo mus begaliniu tikėjimu, kad viltis visada yra, ir supratimu, kad kiekvienas vaikas, kiekvienas žmogus yra svarbus su savo su niekuo nepalyginama patirtimi, pačiu normaliausiu požiūriu, net jei mūsų akimis neteisingu. Nepritrūkite drąsos kiekvieną dieną žmoguje pirmiausia pamatyti žmogų ir priimti jį besąlygiškai. Jei vaikas su Jumis pradeda pokalbį – jis Jus pasirinko pačiu patikimiausiu pašnekovu. Būkite jo Palaikytojas, Guodėjas, Užtarėjas, Stūmėjas pirmyn, kartais ir skaudus Akių Atmerkėjas. Bet visada būkite tikras! Svarbiausia ne tai, ką Jūs sakote, bet tai, kaip Jūs sakote!
Juoda Avis neretai vis primena, kad žmonių tarpusavio ryšys yra didžiausias turtas. Ar jis puoselėjamas, kuriamas, vertinamas, ar pamirštamas ir sumenkinamas – priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Mums buvo nepaprastai gera dvi dienas būti grupėje, tarp kurių tarpusavio ryšio tvirtumas toks akivaizdžiai matomas ir juntamas. Saugokite tai! Tai gali būti didžiausia Jūsų stiprybė ir galimybė kartu nuveikti dar daug nepamatuojamai prasmingų darbų!
