Apatija, neviltis, patiriamas fizinis, dvasinis ir psichologinis skausmas yra sujungtas į viltingą pasakojimą apie žmogaus galią ir didybę, kuriant viltį, tikėjimą bei šviesą ten, kur ji iš pažiūros negali egzistuoti. Žmogaus galimybės neturi jokių ribų, o protas gali tapti didžiausiu priešu arba stipriausiu sąjungininku, padedančiu nugalėti didžiausius sunkumus. Tik turėdamas tikslą ateityje dalintis išgyvenama dabartimi ir pasitikėdamas pačiu pasauliu V. Franklis išgyveno koncentracijos siaubą ir šiandien kartu su išmintimi knygos puslapiuose, tampa įkvėpimo šaltiniu daugeliui savo skaitytojų.
Įtraukiantis autoriaus pasakojimas atkreipia dėmesį į žmogaus neabejotiną vertę, nesvarbu, kurioje barikadų pusėje jis yra. Elgesys gali būti teisingas arba ne, priimtinas arba ne, bet tai nesumenkina pačio žmogaus ir jo vertingumo. V. Franklis, nepaisant patyrimo, kurį turėjo išgyventi, tikėjo, kad žmogus savyje turį vadinamąją gerąją ir blogąją pusę. Kuri pusė pasireikš stipriau – priklauso tik nuo pačio žmogaus sprendimo, o ne sąlygų, kuriose jam tenka gyventi.
Ši knyga gali padėti pabusti iš nesibaigiančios kasdienybės rutinos bei padėti atrasti gal pasislėpusią, o gal primirštą prasmę. Knygos puslapiuose sutalpinti išgyvenimai prikelia besąlyginę meilę žmogui ir leidžia paklausti pačio savęs: „Ką aš darau su savo gyvenimu? Kuri mano pusė pirmauja vidinėje kovoje?“. Vertingų paieškų ir prasmingų atsakymų 🙂