Meniu
Juoda avis | Įkvepianti knyga
487
page-template,page-template-full_width,page-template-full_width-php,page,page-id-487,cookies-not-set,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode_grid_1300,side_menu_slide_with_content,width_470,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive
 

Įkvepianti knyga

Įkvepianti knyga

Nusprendus, kad Juoda Avis su visais nori pasidalinti keliomis, jos nuomone, puikiomis, įkvepiančiomis ir būtinomis perskaityti knygomis, vėl kilo daug dvejonių. Ką reikėtų rašyti? Kaip tai pateikti? Vien knygos nuorodos palikti nesinori, aprašyti turinį ir sugadinti malonumą būsimiems skaitytojams irgi nesmagu, recenzijas rašo literatūros kritikai. Tai kaip gi tą knygos aprašymą pateikti, kad būtų įdomu, naudinga ir priimtina? Nusprendėme, kad geriausia bus, jei pasidalinsime mintimis ir įžvalgomis, kurios kilo perskaičius knygą. Nauju suvokimu, emocijomis ir jausmais skaitant.

Pirma knyga, apie kurią būtinai norime pakalbėti, tai Kristine Barnett „Mano mažasis genijus“. Dažniausiai Juoda Avis mėgsta aptarti procesą, o ne turinį, taigi ir šiuo atveju, apie ką ši knyga galima lengvai rasti, bet mes norime pakalbėti apie jausmus ir mintis, gimusias perskaičius šią knygą. Visų pirma, šią knygą galima drąsiai pavadinti įkvėpimo šaltiniu. Įkvėpimo veikti, nepasiduoti, kurti, kovoti su likimu ir prieš jį, siekti savo tikslo ir tiesiog kas dieną daryti stebuklus. Tai, kad aprašoma tikra istorija, neleidžia abejoti, ar taip įmanoma, ir, kiek teko bendrauti, kiekvienam perskaičiusiam ji įžiebia naują ugnelę akyse.

Ši knyga taip pat turtinga emocijomis, kurias sukelia. Net ir skaitant viešoje vietoje buvo nelengva slėpti kartais pasipiktinimą, kartais besikaupiančią ašarą ir net juoko bangą. Tai atvira knyga, kuri leidžia įsijausti, patirti ir pamąstyti. O pamąstyti buvo galima apie daug ką, bet vertingiausia mintis, kuri įstrigo, ir kuria dalinamės toliau, yra apie vaikų auklėjimą ir supratimą. Tai atrodo taip akivaizdu, bet turime tai pabrėžti – reikia sekti paskui vaiką, jo gabumus ir pomėgius. Juk taip dažnai bandome prikišti vaikams veiklas, taisykles, net nebandymi suprasti, kodėl jie to nenori, ir, kokios to priežastys. Ir anksčiau kartodavome, kad reikia nusileisti į vaiko lygį tam, kad galėtume jį suprasti. Perskaičius šią knygą, pasiskolinome naują posakį – reikia pakilti iki vaiko. Reikia pakilti iki vaiko, kuris sėdi saugiai įsirangęs savo „namely medyje“ ir nenori leistis žemyn, kur suaugusieji jį tempte nutempti bando. Reikia pakilti į vaiko „namelį“ ir užsiimti jam smagia veikla, puoselėti jo talentus ir palaukti, kol jis bus pasirengęs nusileisti žemyn, o ne bandyti taisyti dalykus, kurie jam nesiseka. Kai vaikas turės pakankamai laiko ir erdvės užsiimti sau mėgstama veikla, lygiagrečiai tobulės ir vaiko silpnosios sritys. Suteikite vaikui, ko jam reikia, ir, net neabejojame, gausite ir tai, ko reikia jums.