Juoda Avis keliauja po Lietuvą, o kai grįžta namo prisimena tai, kas išgyventa, pasiilgsta sutiktų žmonių, kartais mintyse iš naujo išgyvena atskirus buvusių mokymų elementus. Dar pernai palikusios Šilutę, žinojome, kad būtinai sugrįšime ir nekantriai laukėme pavasario, kad galėtume sutikti žmonės, kurie jau yra palikę savitus pėdsakus Juodos Avies savastyje.
Išbūti su patiriama įtampa ir asmeniniais jausmais – sudėtingas darbas ir neatsiejama mokymosi apie save dalis, o ši grupė narsiai buvo, atsargiai klausėsi viena kitos ir, svarbiausia, bandė girdėti save. Nors klausimai, kuriuos mes bandome perduoti dalyviams, visuomet yra apie palydėjimą žmogų į naują suvokimą, platesnį matymą, tačiau tas palydėjimas nėra įmanomas, jeigu keliautojas yra nenusiteikęs eiti ir ieškoti. Džiaugiamės, kad galėjome lydėti žmones, kurie leido sau eiti, ristele bėgti paskui tuos, kurie lekia, ir kantriai būti su tais, kurie turi sustoti, kad susidėliotų mintis apie tai, kas jau nueita. Ši grupė buvo ypatingai skirtinga, bet dėl to, tik dar gražesnė.
Kartais užduodami klausimai tęsiasi nesibaigiančia grandine, o kartais sustoja vos išgirdus vieną atsakymą. Dažnai mūsų klausia, o kaip išmokti nepritrūkti klausimų ir nesustoti viduryje pokalbio? Atsakymas labai paprastas. Jei Jums iš tiesų rūpi, tiesiog klausykitės žmogaus. Leiskite visam pasauliui aplinkui sustoti ir būkite su žmogumi. Iš tikrųjų į jį įsiklausius, klausimai gimsta savaime, o jei vis dėlto sustojate po pirmojo klausimo, tai galbūt Jums rūpėjo tik būtent tas atsakymas dėl asmeninio smalsumo, o ne dėl pagalbos žmogui.
Kai grupė yra iš tikrųjų įsitraukusi, laiko tėkmė pakeičia savo greitį, planuotos veiklos pasitraukia į užkulisius ir tiesiog iš tikrųjų būnama „čia ir dabar“ akimirkoje, su tais jausmais, kurie yra sužadinami vykstančio veiksmo, tariamų minčių, atspindėtų emocijų. Temos tampa savarankiškomis vadovėmis, kurios pačios nusprendžia, kiek erdvės užimti grupės procese, nepaisant to, ar jos norimos, ar labiau stumiamos į šoną. Šioje grupėje viena sudėtinga tema niekaip neapleido rato, primindama tokį savaime suprantamą, tačiau kartu labai skaudų dalyką – mirtis egzistuoja net tada, kai atsisakome ją matyti. Baimė didėja, kai bandote ją paslėpti. Atraskite savyje drąsos susitikti su savo nerimu ir pabūti su juo.