Meniu
Juoda avis | 2019m. kovo 16-17d., Druskininkai
1476
page-template-default,page,page-id-1476,cookies-not-set,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode_grid_1300,side_menu_slide_with_content,width_470,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive
 

2019m. kovo 16-17d., Druskininkai

Miestai mus pasitinka ir išlydi, kelionės po Lietuvą kartais ne juokais užsisuka ratu, todėl Juoda Avis vis grįžta ten, kur kažkada pradėjo savo kelią. Mindžikuodamos, trepsėdamos ir nekantraudamos mes atsibeldėme į Druskininkus, ten pasitikome naujus žmones, sveikinomės su jau kažkada pažintais, o tada juos visus pakvietėme į savęs tyrinėjimą ir savitai tolimą kelionę. Kiekvieną savo dieną Juoda Avis iš smiltelių lipdo laiką, apibarsto viską prasmės dulkėmis ir stebi tuos, kurie leidžiasi į dviejų dienų istorijos kūrimą.

Įprastai grupei mes atiduodame priemones ir žaidimus, o neįprastai būname su grupe taip, kaip ji nori būti. Šį kartą buvo įprastai neįprasta, nes mes vaikiškai žaidėme ir labai rimtai tyrinėjome. Na ir kas, kad šiek tiek ne pagal taisykles, juk tikriausiai daugiausia savęs ir galima surasti kažkur už nusistovėjusių sukurtų asmeninių ribų. Taigi grupė braižė savo širdies ir šaknų žemėlapius Marijampolę atrandant prie Naujosios Akmenės, grupė ieškojo savo gyvenimo mokytojų ir buvo mokytojais vienas kitam. Juodai Aviai lieka žemai nusilenkti ir padėkoti už laiką, pakibusį kažkur virš gyvenimo realybės.

Gyvenimas yra pilnas pasikartojimų. Jie gali būti magiški kaip dejavu, pabodę kaip rutininiai darbai ar neaiškūs ir neišsprendžiami ženklai. Nesvarbu, kokie pasikartojimai aplanko Jus, jie visada turi su savimi atsineštą prasmę. Jei tai nutinka nuolat Jums, tai nebe aplinkybės ir sutapimai, tai Jūsų veikimas, kuris vis sukuria besikartojantį scenarijų. Ačiū Jums už drąsą ieškoti ir atrasti, kad po pasikartojančiais elementais gali slėptis asmeninė istorija ar saugus kelias išvengti skaudžių temų.

Žmogaus žvilgsnis dažnai yra gana keistas. Jis pamato daugybę detalių aplinkui, sugeba aprėpti globalius reiškinius, užkliūva už svetimų poelgių, bet pamatyti tai, kas arčiausia, kartais būna labai sunku. Ar pastebite savyje kylančius jausmus? O žmones, esančius šalia, kai tie jausmai labiausiai verda ir veržiasi per kraštus? Žmones, kurie su tais jausmais išbūna ir suteikia viltį, kad ir tai praeis? Rodos, savaime suprantama, kad jie yra šalia, bet iš tiesų tai pats sudėtingiausias dalykas. Nepamirškite nukreipti savo žvilgsnio ir padėkos būtent į juos 🙂