Juoda Avis leidosi į įprastą kelią, tuomet atvyko į laisve kvepiančią sostinę ir atlikdama įprastus, gal net kiek mechaniškus veiksmus įsikūrė mokymosi erdvėje. Nekantrumas tvyrojo ore, mokymai iš praeities kėsinosi tapti dabartimi, o mes leidomės į pažintį su žmonėmis, kurie kiekvieną savo įprasto darbo dieną kuria ne visada pastebimus, tačiau tikrai egzistuojančius stebuklus vaikams ir su vaikais.
Bet kokia kelionė į pažinimą turi prasidėti nuo kelionės į save. Atrodo, kad pirmoji mokymosi diena buvo skirta prasmės išsigryninimui, o antroji paskandino pokalbiuose, refleksijoje ir tikrume. Kiekvienoje akimirkoje gali būti galybė sluoksnių skirtingos prasmės arba viena vienintelė akivaizdi tikrovė. Ši grupė kūrė bendrumą iš atskirų asmeninės istorijos detalių ir turėjo stiprybės ieškoti, kas slepiasi po akivaizdžia tikrove.
Kontrolė suteikia saugumą. Kai aš pats galiu nuspręsti, suvaldyti situaciją, pakoreguoti savo ir kitų žingsnius, jaučiuosi užtikrintas, pasitikintis ir saugus. Pametus šią kontrolę visas pagrindas ima siūbuoti. Nebe toks tvirtas pasidaro pasitikėjimas savimi ir kitais, aplanko nereikalingumo ir bejėgiškumo jausmai. Tačiau gyvenimas nėra sukontroliuojamas. Ir tik leidus jam šiek tiek atlaisvėti nuo Jūsų kuriamų ribų, jis gali nustebinti savo neįkainojamais potyriais. Lygiai taip pat ir su žmonėmis. Tik tada, kai leisite jiems būti savimi, jie leis Jums būti Jumis, o būtent tai – tikrojo santykio pagrindas.
Žodžiai kartais atrodo tokie tušti ir bereikšmiai, tačiau būtent jie dažniausiai ir sukuria prasmę. Žodžiai, nugulę į klausimą, gali išjudinti vidines dvejones ir padėti jas išsklaidyti. Palaikymo žodžiai gali per akimirką paauginti sparnus, kuomet žemiškos problemos tampa tokios mažos ir paprastos. Žodžiai nupiešia mūsų pačių vaizdą. Kaip aš save vadinu? Aš drąsus ar išsišokantis? Padedantis ar pasiaukojantis? Žodžio pasirinkimas nulemia reikšmės spalvą. O kokiu žodžiu pavadintumėte save šiandien? 🙂